Spausdinti

 

Monika yra vienas iš Lietuvoje daugiausiai laiko žolės riedulyje praleidžiančių asmenų ir jau vieša paslaptimi tapo mintis, kad jeigu reikia kažką sužinoti – kada ir kokios bus varžybos, kas teisėjaus, kokie planuojami tarptautiniai čempionatai ar kiti klausimai – paimi telefoną ir skambini Monikai. Todėl nusprendėme pakamantinėti Žuvėdros klubo žaidėją ir Lietuvos žolės riedulio federacijos biuro vadovę apie jos istoriją žolės riedulyje.

41303864 2778239325535366 4513684137567059968 o

Monika Ivanauskaitė.

   A.Pliadžio nuotrauka.  

Sveika, Monika!

Mes šiandie napie viską nuo pradžių...

Išduok, koks gi buvo tavo pirmasis susitikimas su žolės riedulio lazda ir kamuoliuku? Kas buvo pirmasis treneris? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Viską prisimenu lyg tai būtų įvykę vakar. Buvau mokykloje su draugėmis ir prie jų priėjo žolės riedulio trenerė Aušra Janutaitė pasakyti, kad šiandien joms vyks treniruotė. Aš susidomėjau kokia - o draugės pasakė, kad eičiau kartu ir pati pamatyčiau. Atėjome visos kartu ir nieko neklausus trenerė Aušra davė man į rankas lazdą ir sakė: „Eik kartu su visomis ir bandyk žaisti.“ Man tai atrodė labai keista, nes net neįsivaizdavau, ką man reikia su ta lazda daryti, tačiau pasižiūrėjusw kelis pratimus mėginau ir aš. Buvo labai smagu, todėl nusprendžiau ateiti ir sekantį kartą. Taip įsiliejau į žolės riedulį visu pajėgumu, neskaitant, kad buvau labai užimtas vaikas (muzikos mokykla, mergaičių choras, tautiniai šokiai ir begalė mokykloje propaguojamų sporto šakų), tad suderinti viską buvo labai sunku, tačiau pavykdavo. Kadangi pradėjau žaisti ganėtinai vėlai (13 metų), tai pirmieji du metai buvo vartininko pozicijos išbandymas. Tačiau atėjus dienai, kai komandoje turėjome tris vartininkes ir nepakako aikštės žaidėjų, trenerė nusprendė išbandyti mane kaip žaidėją, kas man sekėsi ganėtinai neblogai. Taip ir likau žaisti nebe vartininko pozicijoje, todėl galima sakyti, kad pati savo kailiu išbandžiau visas įmanomas pozicijas žolės riedulio aikštelėje. Pirmoji trenerė buvo Aušra Janutaitė, kuri išmokė visų žolės riedulio pagrindų. Vėliau pradėjau atstovauti moterų komandą, kuriai vadovavo ir vis dar vadovauja Rasa Buzienė.

O kada pradėjai žaisti Žuvėdros klube?

Istorija labai paprasta. Baigi vidurinę mokyklą ir esi pasiruošęs studijuoti universitete. Persikraustai į kitą miestą, susipažįsti su naujais žmonėmis ir pagalvoji, ar nebūtų smagu atstovauti kito miesto komandos. Juk daug patogiau ir praktiškiau treniruotis ir žaisti toje komandoje, kuri yra arčiausiai tavo namų. Tad prieš 6 metus, kai įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą, nusprendžiau parašyti Vilniaus SŽK „Žuvėdra“ moterų komandos treneriui Maksim Tarasov ir paklausti ar galėčiau prisijungti prie komandos. Jis, žinoma, sutiko. Manau buvo per paprasta, tikėjausi daug klausimų, bet atsakymas buvo tik vienas: „Jei nori, žinoma, priimsim.“ Dabar ši komanda yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.

42826095 2821844047841560 8926443295366709248 o

Lietuvos sporto festivalio akimirka.

A.Pliadžio nuotrauka

Gal gali plačiau papasakoti, ką reiškia „neatsiejama gyvenimo dalis“? Kodėl vis prisijungi ir padedi organizuoti sporto festivalius, šventes jaunimui?

Šis klubas yra vienas iš didžiausių žolės riedulio klubų Lietuvoje. „Žuvėdra“ dalyvauja visur kur tik įmanoma, pradedant nuo vaikų ir suaugusiųjų varžybų, baigiant įvairiomis šventėmis, festivaliais ir begale kitų veiklų. Esu labai veikli nuo vaikystės, mėgstu dalyvauti renginiuose, padėti juos organizuoti, todėl viena iš mano didžiausių veiklų klube, neskaitant žaidimo, organizacinė ir administracinė veikla. Kartu su klubo prezidentu Leonardu Čaikausku bei klubo žaidėjais ir treneriais stengiamės parodyti Vilniaus miestui, kokį stiprų ir veiklų sporto klubą turime. Atvirai kalbant apie merginų komandą, kurią atstovauju, keletą pirmų metų buvo sunku įsilieti į grupę - mažai pažįstami žmonės, susitikimai tik treniruočių metu, jokių sąlygų, kad galėtum daugiau pabendrauti su merginomis. Dabar viskas pasikeitė - kai pradėjome atstovauti šalį Europos mastu - dažniau susitinkame, įsitikinome, kad turime bendrų pomėgių, kartu organizuojamės susitikimus gamtoje, kino, stalo žaidimų vakarus. Dar viena neatsiejama komandos dalis – treneris Maksim Tarasov ir mūsų medicinos atstovas Viktor Tarasov. Šie du vyrai turi atlaikyti didelį būrį merginų. Niekada neįsivaizduoju, kaip jiems tai pavyksta, tačiau komanda šių vyrų neiškeistų į nieką - jie vienu metu gali paguosti ir prajuokinti, gali supykti ir sudrausminti. Drąsiai galiu pasakyti, kad klubas ir komanda yra vienas iš nedaugelio dalykų dėl kurių galėčiau atiduoti visą širdį.

Papasakok apie baigtus mokslus sporto srityje? Kaip šie įgūdžiai tave gelbsti sportuojant, treniruojant, organizuojant žolės riedulio gyvenimą?

Esu baigusi Lietuvos edukologijos universitetą ir įgijusi kūno kultūros ir pedagogikos bakalauro laipsnį. Šios studijos yra paremtos 4 metų daugumos sporto šakų teoriniais ir praktiniais pagrindais. Jau vidurinėje mokykloje žinojau, ką noriu studijuoti. Turėjau net pravardę tarp klasiokų - „trenerė“. Tačiau tik baigus mokyklą, gavau galimybę nemokamai studijuoti Vytauto Didžiojo universitete matematikos srityje. Pradėjau studijas ten, tačiau supratau, kad tai tikrai ne mano sritis ir perstojau į savo mėgstamą sferą. Studijų metu sužinojau daug dalykų, kurie man pravers gyvenime, jei dirbsiu sporto šakos trenere ar mokytoja. Praktikų metu supratau, kad trenerės darbas man labiau patinka nei mokytojos, todėl pradėjau domėtis sportiniais/vadybiniais dalykais. Toks pasirinkimas atvedė mane iki žolės riedulio federacijos.

Pasidalinki detaliau, kas tave paskatino pradėti dirbti Lietuvos žolės riedulio federacijoje? Darbas federacijoje apipintas daugybę mitų. Tikiu, kad vienos dienos būna kaip uraganas – reikia būti stadione, stebėti rungtynes, dalintis informacija su žiniasklaida – visiems puikiai matomas darbas. Tačiau išduok mums paslaptį – kokia būna tavo darbo diena ofise? Kokie yra pagrindiniai federacijos darbai? 

Federacijoje pradėjau dirbti, kai studijavau antrame kurse. Prezidentas Leonardas Čaikauskas buvo matęs mane dirbančią su popieriniais dokumentais vaikų varžybose Širvintose. Visada sakydavo, kad viską atlieku labai tvarkingai ir neturėdavo jokių priekaištų. Sužinojęs, kad studijuoju Vilniuje, pasiūlė man ateiti išbandyti savo jėgas Lietuvos žolės riedulio federacijoje. Dirbau dvi savaites (pavadavau į komandiruotę išvykusę sekretorę). Šios savaitės buvo vienos sunkiausių  - daug informacijos, daug reikalavimų, tačiau mažai komunikacijos ir paaiškinimų. laikui bėgant, atsilaisvino sekretorės vieta ir gavau pasiūlymą ją užimti. Dirbti federacijoje sutikau - pradžioje tik kelias valandas į dieną, kad galėčiau derinti darbą su studijomis, todėl dauguma žolės riedulio pasaulio atstovų galvojo, kad tai tebus mano studijų laikotarpio darbas. Aš save mačiau šiame darbe 100 procentų, todėl ir pabaigusi studijas likau dirbti. Manau, kad laimingiausi yra tie žmonės, kurių darbas yra jų hobis ir malonumas. Šį kartą aš esu tarp tokių žmonių - laiminga ir patenkinta savo darbu. Pagrindinis mano darbas – administracinis/dokumentacinis ir komunikacija su užsienio šalimis ir sporto federacijomis. Žinoma, gaila, kai žolės riedulio šeimos atstovai mato tik tuos darbus, kurie vyksta stadione ar susitikimuose. Lieka daugybe ir kitų darbų - projektų rašymas ir įgyvendinimas, prašymai, raštai ir kiti dokumentai, kuriuos reikia paruošti ir pateikti laiku. Daugeliui žmonių sekretorė asocijuojasi su kavos nešiojimu ir nieko neveikimu, tačiau aš drąsiai galiu paneigti šį mitą, nes nesu nešusi nei vieno kavos puodelio, o galvoje mintys sukasi kaip vėjo malūnai audringą dieną – ištisai ir greitai. Kasdien gali sulaukti įvairių siurprizų.

39913997 10156696000704577 4138651286952214528 o

Darbo Lietuvos žolės riedulio federacijoje akimirka.

A.Pliadžio nuotrauka

Mane supantys žolės riedulio žmonės palaiko ir suteikia dar daugiau stimulo dirbti dėl jų ir visos žolės riedulio bendruomenės Lietuvoje. darbas federacijoje nėra lengvas, tačiau sunkiai save įsivaizduoju be federacijos el.pašto, tvarkaraščių dėliojimo ir permirkusios aprangos po lietingų rungtynių.

Ačiū Monika.

Džiaugiamės ir dėkojame už tavo darbą ir pasidalinimą savo istorija.