Žuvėdros klubo merginos jau pasigyrė, kad turi geriausią moterų trenerį Lietuvoje, o dabar laikas vaikinams! Lietuvos žolės riedulio federacijos apdovanojimas už 2018 metų geriausio vyrų žolės riedulio trenerio darbą atiteko mūsų klubo vaikinų treneriui Artūrui Macijauskui! Pasiklausinėjome trenerio, apie metus, praleistus su žolės rieduliu.
Alfredo Pliadžio nuotraukos
Treneri,
Kaip žolės riedulys atsirado jūsų gyvenime?
Riedulys mano gyvenime atsirado labai įdomiai, galbūt tai likimas. Mokiausi 60-tojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė Aleksandro Puškino mokykla), kurioje buvo futbolo rinktinė. Šiai komandai vadovavo treneris Sergėjus Gavrilovas. Vieną dieną futbolo treniruotės salėje metu, treneris atimė mūsų kamuolį ir davė į rankas žolės riedulio lazdas. Pradėjome klausinėti, kas čia per lazdos, buvo daug juoko. Po 4 dienų treneris mus išvežė į pirmas uždarųjų patalpų žolės riedulio varžybas Rudaminoje. Gavome legendines Žuvėdros klubo žalias maikutes ir mėlynus šortus, kuriuos gamino Spartos gamykloje, bei baltas gietras, kurios atrodė kaip po karo. Turnyre pasirodėme gerai, tapome prizininkais, o aš pradėjau toliau lankyti žolės riedulio treniruotes. Didžiausias šokas buvo, kai po metų laiko pakvietė į U-21 metų rinktinės kandidatų atranką. Grįžęs namo papasakojau tėvams, kurie manimi nepatikėjo. Visą gyvenimą sportavau - nuo aštuonių metų žaidžiau futbolą ir apie jokias rinktines net nebuvo kalbų. O čia - iškart. Buvo labai geras jausmas.
O kas paskatino tapti treneriu?
Nuo mažens svajojau būti treneriu, bet futbolo. Ir tik futbolo. Kai man buvo 18 metų Leonardas Čaikauskas man ir buvusiam Žuvėdros klubo žaidėjui Igor Ponfilov pasiūlė pabandyti žolės riedulio trenerio darbą. Igor neužsikabino ir pasuko verslo keliu, o aš likau. Buvo sunku, nors jau būdamas II kurso studentas pradėjau dirbti Vilniaus Sporto mokykloje Tauras. Už tai esu dėkingas Leonardui Čaikauskui ir direktoriui Juozui Pilkauskui, kuris patikėjo. Manau, kad būdamas studentas - treneris jo nenuvyliau.
Kas labiausiai patinka šiame darbe ir darbe su Žuvėdros klubo vaikinais?
Patinka daug kas - patinka matyti žaidėjus, kurie yra kovotojai, visada jiems patarti, matyti kaip tobulėja, padėti! Aišku, dabar būna ir tokių žaidėjų, kurie mano manymu į žolės riedulio treniruotes žiūri neteisingai. Tingi treniruotis, dirbti, yra visai nemotyvuoti. Tas liūdina. Žuvėdros klubas man reiškia labai daug, nuo tų dienų kai pats žaisdavau - palikdavau visą širdį aikštelėje. Kolektyvas buvo tikra šeima! Dabar to mažiau, tačiau labai džiaugiuosi, kad iki šiol komandoje žaidžia mūsų simboliai - Suchockij, Grošov, Tarasov, Prokopovič ir kiti. Puikus pavyzdys kitiems.
Koks jausmas dirbti su Lietuvos rinktine?
Dirbti su Lietuvos rinktine yra fantastiška. 10 metų dirbdavau kartu su Romualdu Chmeliausku, mokytoju, iš kurio daug ko išmokau. 2018 metų vasarą mūsų keliai išsiskyrė. Man buvo šokas, kai buvau paskirtas pirmuoju Lietuvos rinktinės treneriu.
Kaip vertinate 2018 metų geriausio vyrų trenerio apdovanojimą?
Apdovanojimas man daug reiškia! Nors šiek tiek liūdna, kad per penkiolika metų, tai tik pirmasis Lietuvos žolės riedulio federacijos apdovanojimas. Priverčia pagalvoti, ar dar norisi būti treneriu ir būti žolės riedulyje.
Dėkojame, treneri, už pasidalintą istoriją ir linkime tolimesnių pergalių!